Vadovaujantis viešai skelbiamais regitra.lt duomenimis, iki 2021 metų liepos mėnesio pirmą kartą Lietuvoje įregistruotų naudotų transporto priemonių buvo beveik 2,5 karto daugiau (apie 83 000) nei naujų (apie 35 000), todėl natūralu, kad ginčai dėl įsigytų naudotų transporto priemonių techninės būklės yra dažnas reiškinys.
Tačiau, prieš ginčams persikeliant į teismus, verta susipažinti su pagrindinėmis teisės nuostatomis, reglamentuojančiomis naudotų daiktų įsigijimą, bei su šiuo klausimu suformuota teismų praktika.
Šioje, beje, nurodoma, kad atsižvelgiant į pirkimo objekto specifiškumą – dažniausiai ne vienerius metus eksploatuotą transporto priemonę, jos pirkėjas negali tikėtis tokių pat garantijų ar daikto nepriekaištingo veikimo, kaip ir naujo automobilio savininkas, kadangi eksploatavimo eigoje mechanizmai natūraliai dėvisi.
Pasak teismų, anksčiau eksploatuotas automobilis neabejotinai reikalauja papildomų investicijų, kas ir lemia tokio daikto kainos ženklius skirtumus, lyginant su visiškai nauju daiktu. Taigi pirkėjas negali tikėtis naujo automobilio kokybės ir privalo suprasti, kad įsigijus naudotą automobilį, bus būtina investuoti lėšas jo tinkamai techninei būklei palaikyti. Taip pat, įsigijus naudotą automobilį ir jį eksploatuojant, tikėtina, reikės atlikti privalomus automobilio dalių pakeitimus, remonto darbus ir tai gali sudaryti didelę dalį automobilio vertės.
Siekiant apsaugoti pirkėją nuo sąmoningai paslėptų įsigyjamo naudoto automobilio trūkumų, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas įpareigoja pardavėją rašytinėje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti informaciją apie tokio automobilio ridą, eismo ar kitus įvykius, kuriuose automobilis buvo apgadintas per laikotarpį, kurį pardavėjas buvo automobilio savininkas, taip pat apie visus kitus pardavėjui žinomus eismo ar kitus įvykius, kuriuose nukentėjo automobilis, kaip ir apie esamus automobilio trūkumus, pvz.: stabdžių sistemos, vairo mechanizmo ir pakabos elementų, apšvietimo ir šviesos signalizavimo prietaisų, vairuotojų ir keleivių saugos sistemų, dujų išmetimo sistemų ir kt.
Vadovaujantis Civiliniu kodeksu, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus.
Dar viena svarbi pirkėjo interesus ir teises ginanti nuostata, įtvirtinta Civiliniame kodekse, numato, kad pirkėjas nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar nuo pasiūlymo ją sudaryti pateikimo turi teisę prieš mokėdamas ar prieš priimdamas daiktus juos patikrinti bet kokioje vietoje bet kokiu laiku ar metodu, kurie atitinka protingumo kriterijus.
Jeigu sandorio šalys nesusitarė kitaip, daiktų patikrinimo išlaidos tenka pirkėjui. Tačiau pirkėjas turi teisę reikalauti, kad pardavėjas atlygintų patikrinimo išlaidas, jei patikrinimo metu nustatyta, kad daiktas neatitinka jam keliamų reikalavimų.
Pažymėtina, kad pardavėjas atsako už kokybės neatitikimus, kurie buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tie neatitikimai paaiškėtų vėliau (per 6 mėn. nuo daikto perdavimo pirkėjui), nebent šalys būtų tokius neatitikimus aptarę arba pirkėjas per protingą terminą apie juos nepraneša pardavėjui.
Vadovaujantis teismų išaiškinimu, pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas atitinka įprastus reikalavimus, jei pirkimo–pardavimo sutartyje nenustatyta kitaip.
Taigi, apibendrinant galima teigti, kad nors įsigyjant naudotą automobilį tenka susitaikyti su galimai didesnėmis jo tinkamos techninės priežiūros išlaidomis, tačiau Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintos pirkėjo teises ir interesus ginančios nuostatos padeda apsaugoti pirkėją nuo kitų netikėtų išlaidų, galinčių kilti dėl paslėptų tokio pirkinio trūkumų ar jo neatitikties įprastiems reikalavimams.
Visa nuoroda: